Ne vienas titulas rašomas prie prof. Arvydo Juozaičio pavardės, pažymintis jo visuomeninę veiklą ir nuopelnus Lietuvai. Lapkričio 5 d. profesorius buvo Šilutės TAU Kultūrinės ir dvasinės veiklos fakulteto svečias – lektorius. Klausėmės įsimintinos paskaitos „Kultūrinis Lietuvos laukas“. Profesorius, aptaręs kultūrinio lauko sąvoką, pasirinko įdomų temos dėstymo metodą – gretinimą su jam gerai pažįstama Latvija. Paskaitą iliustruojantys latvių gyvenimo vaizdai ir Dainų šventės audio įrašas padėjo lengvai pamatyti, kokį negatyvų vaidmenį mūsų kultūriniame lauke atlieka valdžios žmonių nesutarimai, paliestų ambicijų tarpusavio ginčai, sureikšminti paprastų buitinių reikalų sprendimai šventiniuose renginiuose ir kt. Ypač nustebino jautri profesoriaus reakcija į be galo dvasingą Latvių dainų šventės choro atliekamą himnu tapusią dainą  „Dzīves ūdens, nāves ūdens / Daugavā satecēja. / Es pamērcu pirksta galu / Abus jūtu dvēselē./  Nāves ūdens, dzīves ūdens / Abus jūtu dvēselē. (Gyvenimo vanduo, mirties vanduo / Į Daugavą suteko. / Aš dažau piršto galą / Abu jaučiu sieloj. / Mirties vanduo, gyvenimo vanduo. / Abu jaučiu sieloj). Įrašas jaudino ir mus, nes dainą atliekantis mišrus choras (vaikai ir suaugę kartu) skleidė be galo didelį dvasingumo jausmą, atrodė, kad dainuojama yra visa esybe, visa siela. Ta daina, tais žodžiais, melodija yra pasakomas kiekvieno latvio savo krašto, istorijos, pats tikriausias tautos kultūros išgyvenimas. Natūralus išgyvenimas sieloje.

Beliko susimąstyti: ar to pasiekiame, ar siekiame mes? Kiekvienas, kad taptume visuma.

Irena Arlauskienė